Gyvenu mažame kaime, kur visi visus pažįsta. Sunku čia ką nors paslėpti – ar tai būtų šventė, ar neseniai nupirktas televizorius. Prieš kelias dienas kaimo žmonės pradėjo kalbėti, kad vaikšto kažkokie svetimi žmonės. Tokie įspėjimai man visada atrodydavo kaip perdėtas įtarumas: „Na kas gi čia plėš ką nors – juk nieko ypatingo pas mus nėra!“ Tada dar nesupratau, kad gyvenant kaime apsauga taip pat yra reikalinga, kaip ir mieste.
Ignoravau perspėjimus ir už tai sumokėjau
Viskas nutiko vieną eilinę dieną. Grįžęs namo po darbo pastebėjau, kad durys į namą šiek tiek praviros. Pirma mintis buvo, kad galbūt jas pats palikau neužrakintas. Tik įėjęs į vidų supratau, kad kažkas čia ne taip: kambariai buvo išmėtyti, daiktai ne savo vietose, o stalčiai – atviri. Tas jausmas, kai supranti, kad kažkas kitas buvo tavo asmeninėje erdvėje, yra sunkiai apibūdinamas. Širdis tarsi nukrito į kulnus.
Dingo ne tik keli vertingi daiktai, bet ir ramybė. Apsauga anksčiau man buvo tik tuščias žodis – kol nesusidūriau su tikru pavojaus jausmu. Dabar suprantu, kad kaime saugumas nėra savaime suprantamas dalykas. Gyvenant atokiau nuo miestų ir policijos patrulių, kiekvienas turime pasirūpinti bent minimalia apsauga.
Kaip ėmiausi saugumo priemonių
Po šio įvykio teko susimąstyti, kaip galėjau apsaugoti save ir savo namus anksčiau. Pirmiausia supratau, kad nereikia nuvertinti kaimynų įspėjimų – kaime gandai ne visuomet reiškia tuščias kalbas. Bendruomenė yra pirmoji ir geriausia apsaugos linija. Jei kaimynas mato įtartiną automobilį ar nepažįstamus žmones, pravartu paklausti, kas jie tokie, arba bent jau pasidalinti pastebėjimais su kitais.
Antra, įsigijau paprastą signalizaciją. Tai nedidelė investicija, bet jaučiuosi daug ramiau žinodamas, kad net ir menkiausias judesys paleis pavojaus signalą. Kaime dažnai nesusimąstome, kad technologijos gali būti mūsų sąjungininkas. Šiandien net ir prie mažo namelio galima įsirengti kameras ar judesio daviklius už prieinamą kainą.
Trečia, peržiūrėjau savo įpročius. Anksčiau buvau linkęs palikti langus pravirus arba nesirūpinti, ar durys tinkamai užrakintos Net automobilio durelių nerakindavau – o kam?.. Dabar išmokau būti atidesnis, nes net ir mažiausi neatsargumo ženklai gali paskatinti vagis.
Pamoka, kurią išmokau
Šis įvykis buvo nemalonus, bet davė man svarbią pamoką: apsauga yra ne tik apie daiktus, bet ir apie saugumo jausmą. Gyvename laikais, kai net ir kaimo ramybė gali būti apgaulinga. Todėl verta pasirūpinti savo namais ir nepasiduoti mąstymui „čia nieko nevyksta“.
Manau, kad antrą kartą apvogti manęs jau nebūtų taip lengva – signalizacija, budrūs kaimynai ir mano pačio atsargumas tam užkirstų kelią. Žinoma, sakoma, kad iš klaidų mokomės, bet šiuo atveju galbūt reikėtų mokytis ne iš savų, o iš svetimų.
Na, bent jau dabar kaimynų perspėjimus vertinu ne kaip paskalas, o kaip rimtą signalą – toks jau gyvenimas kaime, kur bendruomenė yra geriausia apsaugos sistema. Tik gaila, kad tą išmokau brangiausia kaina – per išmėtytus stalčius ir dingusius daiktus.